BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Po jo galva užpernykščių žiedlapių kilimas vis dar priminė tuos aromatus, kurie svaigino. Tačiau Čarlis jų senokai neužuodė ir nematė, nejuto, neišgyveno. Visa kas lietė jį tebuvo pavadinimu ne… O ne… buvo taip apstu ir gausu, turtinga ir sultinga, kad jis pats nejučiomis virto ne… Jo įmantri lazdelė, kuria jis taip šmaikščiai žongliruodavo, susmigusi į žemę, persotintą susiraukšlėjusiais lapais, vis dar gyslotais, tačiau seniai spalvas praradusiais, pati jau buvo numetusi tokius kelis gysločius. Kadaise juodas ir žvilgantis katiliukas kabėjo ant gretimai stypsojusio medžio šakos, kurio šaknys saugiai ir rūpestingai atstojo Čarliui patalą.

Jis nepajuto, negirdėjo, net neužuodė. Žingsniai jau buvo nutolę, suknelės klostės sukeltas oro virpesys – išsisklaidęs. Tik jo miegantys pirštai savo galiukais apčiuopė ir, nesusipratę naujame pojūtyje, vis čiuopė ir glostė kažką, tokio netikėto, jau užmiršto… Viena taupiai, su vargu ppraplėšta akis žvilgsniu užgriebė baltą, iki tol neregėtą miglą. Tačiau sunkūs vokai, tylos įkvėpti, vėl užsispaudė. Tik mintys, kartais tokios žudančios, kartais lig debesų keliančios, tačiau visuomet ištikimos savo artumu, šį kartą tyliai ir jaukiai dūzgė: pramerk…paimk…perskaityk…pramerk…

Jis giliai atsiduso, praplėšė smaragdiniais voratinkliais apraizgytą akies voką ir įsižiūrėjo. Tai buvo nedidelis šviežias, dar nenutrinto popieriaus lapelis, daili kortelė. Joje, po truputį atsigaunančioms akims, ryškėjo įspausti keli žodžiai. Jis vis skaitė ir akimis tiesiog glostė šį baltą popieriaus lopinėlį…   Voratinkliai nuo vokų ėmė tirpti, smaragdai virto vaško lašais. Iš sąstingio žadinami raumenys sujudino patikimą pūnančių lapų guolį, įsitempė, trūkinėjimui nenoriai pasiduodančios, jų susiraizgę gyslos. Ir pradžioje tyli, bet po truputį vis labiau kunkuliuojanti minties, žodžių ir jausmų srovė, gaivinanti ir vis stiprėjanti, kuždėjo: pastebėtas…surastas…pažadintas…pastebėtas…

Šios trumpos ir keistos istorijos paskutiniai kadrai. Sutraukytos Prieglobsčio medžio šaknys. Sumaitotas pūvančių lapų guolis ir tuščias, nors dar…šiltas. Ant šakos vėjo ir toliau lengvai siūbuojamas juodas katiliukas, įmantri lazdelė taip pat savo vietoje, įsmeigta ir leidžianti šaknis. Gal būt daugiau neprireiks jam šių atributų, dariusių jį kitokiu,išskirtinu, bet niekuomet savimi…

Šalia guolio dar matosi šviežūs basų kojų pėsakai, prisisunkę rasos žibančių karoliukų  ir vedantys į nežinią…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 6 »

Paprašiau, kad anksčiau išleistų mane stotelėje ir nevežtų iki namų, nors grįžau iš kito miesto. Priešais buvo parkas. Labai panorau ten užsukti nors trumpam… Perėjęs gatvę iš karto pradingau parke, šlapiame ir tyliame, jau stipriai žaliai sodriame, vis dar kvepenčiame. Lietus purškė mano galvą, pečius, bet neskubėjau. Kurį laiką mėgavausi ramybe, kad pagaliau esu vienas, ir tyla, kurią retkarčiais praskrosdavo tolimi balsai, sklindantys nuo teniso kortų. Numečiau rūkstančias cigaretės liekanas į šlapią žolę, nors visuomet tokiu atveju ieškau šiukšliadėžės, ir sugrįžau į stotelę.
Stovėjau jau šiek tiek šlapias lietuje, kai staiga prieš mano akis išdygo ji. Nežinau ar tyčia ar ne, viskas buvo padaryta taip, kad pirmiausiai mano žvilgsnis susmigtų į jos palaidinukės iškirptę, atvėrusią nemažą dalį krūties. Akimirkas kelias stovėjau sustingęs, nesuvokdamas kaip ir kodėl ji čia atsirado. Galiausiai atsikvošėjau, jau spėjęs apmesti ją visą žvilgsniu, suvokti, kad rankoje ji laiko taurę brendžio ar kitokio gėrimo ir vylingai šypsosi visai ne man, o į mane net nežiūri, veidas pasuktas šonu, aiškiai supratau taip ir liksiu nepastebėtas. Priešais ją sėdėjo jis, tikriausiai skaniai kvepiantis, jau nusimaudęs po dušu, o ne parke lietuje bandęs kažkiek atsišviežinti po varginančios savaitinės darbų karuselės. Tačiau aš vis tiek stebėjau ją, kol galiausiai dingo kartu su juo man iš akių su visomis grindimis tisluoksnėmis, ant kurių taip patogiai ilsėjosi abu, žvelgdami meiliai į vienas kito akis ir gerdami tą šampaną. Autobusas su grindų reklama ir joje sėdinčia porele tolo, bet aš vis tik spėjau dar perskaityti reklamos šūkį: “Meilė nuo pirmo žingsnio”. Ir supratau, kad lig šiol žinojau tik meilę tokią, kuri kartais gali būti iš pirmo žvilgsnio ir pasirodo, kad žinojau tiek mažai, ir taip ribotai. Gerai, pagalvojau tiems, tai ar tam, kurie susidės tas trisluoksnes grindis. O pasirodo, tiek nedaug tereikia, nors gal ir nemažai, kai apie pinigus tom grindim pagalvoji, kad ta meilė aplankytų…

O jeigu rimtai, jeigu sugrįžti prie to romantinio tono, kuriuo pradėtas šis pasakojimas, ir nuolankiai rutuliotas iki… nesakysiu kur, prisipažįsti sau, kad norėtųsi pačiam patirti tam tikrą, sakyčiau, mielą žvilgsnį. Bet gal būna, kad jo paprasčiausiai nepastebi, kai nugara nusisukęs stovi?

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

…svajoju… Juk svajoti dar kol kas galima, nedraudžiama, jeigu, žinoma, nekalbi savo svajonių garsiai. Kartais jas kalbu ir garsiai. Tuomet mano draugai šypsosi pro ūsą, linksi galvomis, bet dažniausiai tyli…O kai išmuša tam tikra valanda ar minutė, o gal tik sekundės dalelė, jie prisimena mano nevalyvai išsprūdusią svajonę arba paprasčiausią mintį, ar mažutę išpažintį ir… įkanda, taip jautriai, nežymiai, baksteli… Tuomet man nebūna labai jau gera ir eilinį kartą prisiekinėju sau, kad daugiau niekada, niekuomet nekalbėsiu to ar kito. Kurį laiką taip ir būna, gal savaitę, gal tik kelias dienas ( mat, pastaruoju metu mes matomės kiekvieną dieną ir taip jau pusantro mėnesio), tačiau nuotaika, draugystė, kuri nenutrūksta, padaro savo ir aš vėl lepteliu ką nors tokio, ką geriau jau nutylėti… Todėl šiandien pagalvojau, kad vis tik vėl, bent jau retkarčiais, reikia grįžti prie dienoraščio, tebūnie jis ir internetinis, tebūnie ir su komentarais, tačiau vis tik dažniausiai nuoširdžiais, bent jau čia blogas.lt erdvėje. Ir jei pastebėjote, šiandien aš, martas, esu kažkiek kitoks ir nerašau apie berniukus ir mergaites. Šiandien rašau ne apie prisiminimus, bet apie dabartį ir gal būt - ateitį, tokią kokią norėčiau matyti, bent kažkada, kada nors, nors kažkiek… Tiesa, nepaminėjau kas tai per svajonė… O ji labai paprasta, paprastutė, kaip trys kapeikos ar centai. Tiesiog šiuo metu noriu būti ramiai, kur nors tarp medžių ir būti nuo ryto iki vakaro, stebėi pavasarį, sėdėti pasistačius molbertą ir gal tapyti, o gal nebūtinai, bet bent jau stebėti atsigaunančius medžius, traukti į save visą žalumos, gyvybės kvapą…Klausytis paukščių, o, kaip jie parke, esančiame šalimais, giedojo šį rytą… Paskui mano svajonė nukelia mane dar toliau, ten kur jau ne taip realu, nors šiandieną ir medžių stebėjimas visą dieną man yra per didelė prabanga. O ten, toliau… ten vėl medžiai, bet jų labai daug ir tai dideli, labai dideli miškai, o kažkur po medžiais rastinė trobelė. Tebūnie joje tik spingsulė vakarais, o interneto nebuvimas ir mobilaus ryšio, tai tik - privalumas, laiko, kurio ir neturime šioje žemėje tiek daug, prailginimas… Dar trobelėje be svarbiausių dalykų - didelis rašomasis stalas, kad ir iš grubių lentų, ant kurio daug popieriaus ir plunksna… Visa kita nesvarbu, nors ne, reikėtų - ežero šalia ar upės. Valtį pasigaminčiau…Ir, na gerai, tebūnie, tebūnie kažkur šalia, gal būt visai šalia ir ji ( kol kas nematau, kas ji tokia), nes blaiviai mąstant ilgai vienas netverčiau…
Išsilukštenu naują saulėgražos sėklą, gurkšteliu kokteilio, o Sinatros jau klausausi iš kompakto, vis tik turiu dar tokį, ir pagalvoju ape tai, ką parašiau: tai yra gerai, tai esu aš…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 7 »

Niekaip, oi niekaip neišdrįsta tas pavasaris pasibelsti į duris. Jis tarsi koks berniukas, nedrįstantis ar kompleksuotas, pastoviniuoja prie durų, pamindžiukuoja, sniegas pavirsta bala po jo kojomis ir atrodo jau paims už durų rankenos, spustelės ją ( arba skambučio mygtuką prieš tai), ir durys atsivers. Tuomet jis nusišypsos plačia šypsena, paskleisdamas bundančios žemės, sprogstančių pumpurų išsiilgtą grožį ir kvapą… Bet ne, jis kažko vis dar delsia, vis dar repetuoja posmus, susikerta juos beveblendamas panosėje ir nubindzena šalin…
O gal tai ne pavasaris? Gal žiema per stipri? Gal ji, tarsi kokia balta ir šalta ledi ar miledi, niekaip nepasiduoda jo kerams? Vis pudruojasi baltai jau pakankamai nubalintą ir išdailintą nosytę, ir laiko ją pakėlusi aukštai su panieka nužvelgdama tą naivų berniuką, vardu pavasaris. Jo pasirodymas tik šilumos pliūptelėjimas ir dar toks atsargus, naivus, nekaltas, tarsi ir nieko daug nežadantis. Tas pavasaris, pradžioje tik varganas pavasariukas, apdriskęs, naivus, į kurį pasižiūrėjus sunku patikėti, kad iš jo išaugs kažkas tokio, kas apsuktų galvą net gi pačių šiauriniausių kraštų panelei žiemai… Juk ne iš karto pasimato gyvybingieji pumpurai, sodriai žalias, dailus rūbas. O ką jau kalbėti apie žiedų kekes ir jų aromatus, be jokio vargo kviečiančius sekti paskui save ir leidžiančius būti, užsibūti kiek tik norisi, neprašant už tai nieko. Bet tai ne iš karto. Gal todėl ta žiema ir neskuba pasiduoti, dairosi ir laukia ar verta?
Todėl tam bernužėliui pavasarėliui kartais reikalingas geras spyris ( apsimeskime šiandien, kad vis tik tai kaltas jis…). Ir vienas iš tokių momentų, nugalinčių tam tikrus neryžtingumus, yra graži data. O datos ir šventės nelaukia. Jos ateina laiku. Ir tuomet vis dar baltai išsipusčiusi žiema pastebi, kaip nuo ryto gatves ima užpildyti skaisčiai raudoni gėlių žiedai…
Tad su Kovo 8 - tąja visas…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Prieš kurį laiką, bediskutuojant su Nėja po vienu iš mano įrašų, prisiminiau vieną istoriją. O diskusija pasisuko apie tai, kad labiau už švelnumą ir saldžius žodelius merginoms patinka nuoširdumas. Šiandien sutinku su tuo, nors ne visas priežastis to ir suvokiu ( juk esu ne mergaitė). Tačiau tuo suvokimu negalėjau pasigirti anksčiau. Negalėjo ir mano geriausias draugas, kurio viena istorija ir noriu pasidalinti. Mudu buvome patys geriausi draugai ir paslapčių jokių vienas nuo kito neturėjome. Be to gale atvertos paslapties būdavo tekstas: “tai tik tarp mūsų” ir susitarimas, laiko patvirtintas, nebuvo laužomas. Šį kartą pasakoju ne savo istoriją, tačiau leidimo jau esu atsiklausęs ir jį gavęs.
Jis įsimylėjo vieną mergaitę. Jau ne mažas buvo berniukas, o ji dviem metais jaunesnė. Mes abu su juo buvome tam tikros rūšies nedrąsuoliai, todėl nepuldavome tuoj pat prie mergaičių su gėlėmis ar saldžiais žodeliais. Pradžioje jis tik stebėjo ją, mokykloje sutikdavo kas dieną. Su jos drauge buvo šiek tiek pažįstamas, tad gavo telefono numerį ir…prasidėjo. Ilgai jis siuntė jai gražius žodžius, o jie vis gražėjo ir gilėjo. Man jau jo gaila buvo, kaip pasikeitė vaikinukas, vien tik apie ją kalbėjo… Kartais  vakarais, nesvarbu koks oras būdavo, nueidavo prie daugiabučio, kuriame ji gyveno, ir stebėdavo jos langus. Laukdavo ilgai, bent jos šešėlį pamatyti norėdamas. Ragindavau jį, kad užkalbintų sutikęs, bet jis vis kaupėsi tam… Supratau, kad labai giliai įklimpo mano draugas.
Praėjo kažkiek laiko, įvykių kai kurių įvyko, bet į gerąją pusę viskas jau pakrypę buvo. Kartą mokyklos šventės metu žaidėme mes su kamuoliu. Žaidimas vadinosi - “bulvė”. Gavosi taip, kad mergaitės atsidūrė rato viduryje ir…gaudavo kartais su kamuoliu… Mes juokėmės, visiems buvo linksma. Tiesa, nepaminėjau, kad draugas stovėjo netoli manęs, o toji mergaitė tupėjo rate. Pastebėjau, kad ji prašo jo kamuolio, kad smūgis būtų toks, kurį ji lengvai sugautų ir būtų išlaisvinta iš rato. Tačiau vietoj prašomos paslaugos jis tik juokelius žarstė ir žaidė, kaip žaidęs, taip, kaip berniukams labiau patinka tokiu atveju. O berniukams juk patinka pasirodyti prieš mergaites, kad jie ne iš kelmo spirti ir, kad kamuolį gerai valdo, o ir į ratą netupia taip lengvai, kad kiti juos daužytų… Pamačiau, kad po kurio laiko nuliūdo jos veidas. Tačiau dar neįtariau nei aš, nei jis pats, kad tai gali turėti rimtas pasekmes. Pasirodo, ji labai užsigavo. Nustojo su juo bendrauti, neatsakydavo į jokią žinutę. Visą vasarą jis bandė su ja susisiekti, tačiau jam nepavykdavo. Mes abu stebėjomės, kad dėl tokio “mažmožio” galima taip stipriai įsižeisti. Tačiau, matomai, šaknys buvo gilesnės, o mes to niekaip nesuvokėm.
Gaila man buvo į jį žiūrėti, kaip nežinia ką praradęs jis vaikščiojo. Žinau, kad po kurio laiko ji su juo trumpai sutikdavo šnektelėti, bet tuo viskas ir baigdavosi. Žinau ir tai, kad vis dar šiandien, prisimindamas ją, jis tvirtai pripažįsta, kad tai buvo pirmas jo įsimylėjimas, o gal net gi ir pati pirmoji meilė. Taip pat jis iš karto prisimena ir mano papasakotą istoriją su kamuoliu ir kartais atsidūsta: ech, kodėl aš nebuvau su ja tuomet kai žaidėm toks, koks buvau visuomet…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 13 »

Šiuo laikotarpiu man sunkokai galvojasi temos. Tačiau ką tik pamąsčiau, kad net pačios originaliausios mintys niekada neateina iš niekur. Tad daug nesukdamas galvos noriu pratęsti tokią „sugrįžimo“ temelę, kurią komentaruose kažkodėl ėmėme rutilioti su bohema po praeitu mano įrašu. Nežinau ar daug man išeis pamąstyti, matysiu, tiesiog pasakosiu vieną savo sugrįžimo ( bandymo sugrįžti) istoriją.

Jei kas skaitėte pirmuosius mano įrašus, tai antrame ar trečiame, pasakojau apie pirmą savo bučinį su mergaite, gal tiksliau – bučinuką į žanduką. Nors tai nutiko darželyje, bet bėgant metams ir po truputį vis daugiau suprantant „kas ta meilė yr“, vis daugiau sutinkant akiai mielų mergaičių, vis dė to niekaip nesugebėdavau pamiršti tos ilgakasės, šviesiaplaukės, mėlynakės. Mes išėjome iš darželio mokytis į skirtingas mokyklas, kurių tebuvo dvi nedideliame miestelyje. Tad likimas lėmė taip, kad negalėjau jos dažnai matyti. Kartais išvysdavau mieste, o vieną kartą ji su būriu bendraklasių praėjo mano kiemu, tiesiai po manimi kai sėdėjau balkone. Kadangi jau ne vieneri metai prabėgo nuo išsiskyrimo, mes buvome gerokai ūgtelėję. Tačiau gal ne dėl ūgtelėjimo, bet dėl kitokių priežasčių aš truputį atsitraukiau, kad likčiau nepastebėtas ir slapčia gėrėjausi ja, kol dingo man iš akių visas klegantis būrys. Pasirodo, kažkodėl drovėjausi jos ir nesuprantu kodėl. Nepamenu ar daugiau mačia ją nuo to karto, iki tol, kai kartą mes susitikome…

Jau tikrai buvau gerokai atitolęs nuo darželinio amžiaus, buvau jau tas vaikinukas, gerai, - berniukas, kuris jau vaikščiojo į šokius. Tą kartą šokiai vyko kitoje mokykloje, kur pirmą kartą ir nuslinkau su draugais. Jiedu faini, bet labai skirtingi vaikinai ( aš buvau dar, matyt, skirtingesnis) draugavo su panelėm, kurios tarpusavy buvo geros draugės ( pasirodo, būna ir taip). Na, o aš vis dar buvau tokia besiblaškanti siela, slaptai ką nors įsimylintis, vis dar drovuolis, nesiryžtantis rimtesniai draugystei.  Taigi ir tampydavomės daug kur penkiese, jie – pastoviose porelėse, o aš – vietoje trumpam apsiporuojantis…

Tą kartą, nors buvo pakankamai tamsu, šokių salėje išvydau ją. Širdis many suspurdėjo. Ji stovėjo su draugėmis, jos juokėsi, kažką aptarinėjo… Tiesa, draugių tarpe buvo kita šviesiaplaukė ( labai jau šviesi), su kuria kartais pašokdavau, net namo buvau palydėjęs, bet rimtai taip nieko ir nesigavo.  Priėjau prie jos, pakviečiau šokti, mes juokavom, tačiau negalėjau atplėšti akių nuo mergaitės, jau – merginos, su kuria kažkada pasibučiavau darželio kieme, namelyje. Kai pagalvodavau, kad reikėtų ją pakviesti šokiui, širdis vėl susmūgiuodavo, tarsi norėtų išlėkti laukan. Mano šokio partnerė sužinojusi, kas mus sieja su jos drauge, ėmė drąsinti ir… Mes sutarėme, kad mus supažindins… Tik pagalvokite, prireikė trečio asmens, jau ne gana to, kad susipažinti su mergaite, kuri…, na, jau minėjau kas ji man buvo vaikystėje. Taip ir nutiko.

Ji labai nenustebo, kad nepriėjau, priešingai, nustebo, kad tai aš, nes, pasirodo, neatpažino. Daug įtikinėt nereikėjo, ji tuoj pat sutiko šokti. Kas nuostabiausia, kad tą vakarą visą laiką buvome dviese ir tikrai turėjome apie ką pasišnekėti. Mačiau, kaip linksmai į mus žiūrėjo vienas mano „draugelis“, kuris gal būt mokėsi su ja vienoje klasėje ir taip pat visi kartu lankėme darželį. Jis vis iškeldavo nykštį į viršų ir plačiai nusišypsodavo ( mat, su darželio draugais - berniukais, nors išskyrė skirtingos mokyklos, palaikydavau ryšį).

Tačiau, kaip ir viskas, baigėsi ir tie šokiai. Aš be jokių abejonių pasisiūliau ją palydėti namo, tuo labiau, kad palydėdavau kiekvieną, jei kažkas nors truputį užsimegzdavo šokiuose. Juk vėlus laikas jau būna, kaip gi kitaip? Kartą, pamenu, net kažkur į kaimą lydėjau vieną mergaitę. Nueiti buvo smagu, bet grįžti vienam naktį kažin kiek kilometrų…

Palydėjau ją iki namo. Mes dar ilgokai stovėjome prie laiptinės, kažką kalbėdami. Man buvo labai gera. Aš, savo lakios vaizduotės pagautas, jau įsivaizdavau, kad dabar ji bus mano mergina, mes visur kartu eisime…Žodžiu, bus graži meilė, be to jau ne ta vaikiška, kaip kažkada… Ir nors puoselėjau tokias viltis, žadėjau lengvai nepasiduoti ir ilgai nepasidaviau, lankymosi rezultatai pas ją nebuvo įspūdingi. O lankiausi nemažai, daugiausiai po pamokų, kai jos tėvų nebūdavo namie. Ilgainiui supratau, kad greičiausiai ne man pasiekti jos širdelę ir visai nesvarbu, kad kažkada bučiavau jai į skruostą ir dažnai pagalvodavau apie ją visus tuos nesimatymo metus. Ji man paprasčiausiai buvo neprieinama…

Tad šis sugrįžimo variantas ir bus iš tokių, kurie būna bevaisiai. Nors kita vertus, kai geriau pagalvoji, tai panašiau ne į sugrįžimą, bet visiškai naują „užkariavimą“. Ech, tie užkariautojai… Bet įtariu, kad mergaitės mėgsta „užkariavimus“… Argi ne taip?

Rodyk draugams

Comments Komentavo 11 »

Kažkas pasidarė man šiomis dienomis, jau gal savaitė gera. O nutiko tai, kad išgyvenu didelį norą sveikinti švenčių proga, bent jau kažką gero palinkėti, kad ir ne daug… Pasakys kas nors, kad tai įprasta šiuo ir panašiu laikotarpiu, tačiau aš nesutiksiu. Man nėra įprasta.

Tad daug nelaukęs sveikinu Marto vardu visas blogas.lt mergaites ir berniukus su artėjančiais Naujaisiais meteliais ir linkiu išgyventi kažką naujo, tai ko dar neteko patirti, pačiupinėti, pamatyti ar išgirsti ir tebūnie tas “naujo” tik malonus, jaukus, šiltas gėris…

Beje, nutiko kažkas įdomaus man šį vakarą. Jau visą amžinybę nerašiau į blogas.lt, bet tik sekiau kitų įrašus, ypač tų su kuriais buvome šiek tiek, bent jau “blogeriškai” pažįstami. Tačiau kaip Martas, negalėjau ištarti nei žodelyčio net po labiausiai patikusiu įrašu. Tai kas gi nutiko šiandien? Pagaliau pataikiau savo slaptažodį, kurį nors ir buvau užsirašęs ( sudėtingą tokį susigalvojau), bet pasirodo - neteisingai, vieną raidę sumaišęs, ir atsidariau tinklaraščio ” duris užkerpėjusias”.

Gal taip nutiko todėl, kad labai norėjau visus pasveikinti? Kaip ten bebūtų, dar kartelį su Naujaisiais!

Pagarbiai, Martukas :)

Rodyk draugams

Comments Komentavo 18 »

Sveiki, senokai jau Martukas spaudė klavišus ir siuntė žinią į blogo erdvę. Pagaliau kažkas suvirpėjo viduje, bet nesakau, kad kalbėsiu daug, nuolatos ar pastoviai. Nenoriu prisižadėti, bet kaip bus, taip. Ir dabar nerašau ypatingos žinios, nekapstau giliai. Tiesiog…

Šiandien pasijaučiau tarsi būčiau koks kioskas ar vaikščiojanti labdaringa organizacija, laukianti išskėstomis rankomis kiekvieno, kuris užsimanys parūkyti. Pradžioje apipuolė vaikų būrys. Vos tik juos užkalbinau, ant ledo bandančius lipti, tuoj paprašė cigaretės. Atsakiau, kad laikausi nuostatos vaikams neduoti, ir tik vieną teturiu (kas tiesa buvo), tuoj pasiūlė kartu surūkyti… Nusijuokiau ir juos palikau, smagiai ledus belaužančius. Nepraėjo daug laiko, kai kažką bėgant už nugaros išgirdau, tuoj ir mandagų prašymą -  cigaretės. Tuo metu kaip tik paskutinę traukiau. Teko palydėti žvilgsniu jo tolstantį veidą sutrikusį ir nusiminusį. Net pagailo jo, nes labai mandagiai kreipėsi. Ne taip, kaip tie vaikiukai ar kitas vaikinukas vakar, ar grupė išstypusių, mane prie pat savos laiptinės užklupusių. Ir visa tai - tik šią savaitę… Nesuprantu, gal man kaktoj įrašyta: “jis duos visiems”?

Gerai, kad mergaitės nors neprašo, net nežinočiau kaip elgtis, tikriausiai sutrikčiau prieš dailiąją lytį… Nors ką aš čia meluoju, prisiminiau, buvo neseniai. Beveik naktį mane, į kiemą išėjusį, pasigavo ir nors nedrąsiai, bet maloniai paprašė. Pamenu, leptelėjau, kad stiprokos, o jos tik nusijuokė. Daugiau nieko nesugebėjau paprieštarauti, pasimečiau, gal ir ištižau, dar ir pridegiau. Ne gana to, jos, nors visai nepažįstamos, pasiūlė jas palydėti… Tačiau stovėjau savo kieme, kojom tarsi į žemę įaugus, ir lydėjau jas žvilgsniu, kol pradingo klegėdamos naktyje…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 9 »

Ar rašo eiles berniukai šiandien? Rašo, skaičiau ir ne vieną, ir jūs skaitėte… Bet ar rašo jie šiandien mergaitėms ne vien trumpus sms, bet ir poeziją, nors vieną posmelį? Kodėl klausiu? Nes nežinau… Aplamai šiandien susimąsčiau šiuo klausimu: ar tai neatgyvenę, ar ne juokinga, ar aktualu dailiajai lyčiai gauti joms skirtas eiles. Vien tik jai, vienintelei jai ir daugiau niekam… Žinoma, galime pradėti samprotauti, kad bet kokia susižavėjimo ar meilės išraiška yra priimtina (jeigu tik suprantama), bet vis dėl to užsispyrusiai užduodu klausimą sau dėl poezijos.

Neseniai žiūrėjau filmą, atrodo,kad ispanų, apie vieną garsų Ispanijos poetą, gausybės pjesių autorių. Pagrindinis herojus grįžta iš karo ir trokšta pasauliui atverti savo talentą: rašyti pjeses, rodyti jas žmonėms. Dar iki jo šlovės valandos, jo eilės tampa gerai žinomos tautos tarpe. Jo eiles skaito moterys, merginos. Vienas kilmingas didikas jį pasamdo, kad rašytų eiles skirtas jo mylimajai. Poetas sutinka, nes jam sunkiai sekasi su pinigais.Tada turtuolis mokosi jas atmintinai ir deklamuoja merginai lyg savo sukurtą poeziją tik jai vienai… Galiausiai mergina sužino kieno tai poezija. Vėliau ji tampa poeto žmona, o ne didiko, kuris pilnai užtikrintų jos ramią ir sočią ateitį.

Įdomu, ką šiandien daro turtuoliai? Ar jie deklamuoja? Bent jau perka poeziją? O gal jų mylimosioms visai to nereikia? O gal mąstau labai atsilikusiai ir turėjau gyventi prieš tuos kelis šimtus metų, kai berniukai segėjo špagas ir po balkonais dainavo serenadas?

Kaip ten bebūtų mane eilės “veža”, kai jas rašau (žinoma ne tokio lygio, kaip ispanas) ar skaitau rimtų poetų parašytas… O koks jaudulys apimdavo tuomet, kai siųsdavau vienai mergaitei. Tačiau taip ir nežinau tikrosios jos reakcijos, nes akių tuomet nematydavau…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 32 »

Buvo eilinė, graži, saulėta vasaros diena. Eilinį kartą su tėvuku, kaip buvo priimta vasarą ar savaitgaliais, nuvažiavau į kaimą. Nors buvau dar nepilnametis (gerokai), bet kaip įprasta visą kelią automobilį vairavau aš, kaip ir visuomet prižiūrimas šalia sėdinčio patyrusio vairuotojo savo tėvo. Sakysite tai smagu… Na, jausmas dviprasmis. Smagu, kai tau dar tik penkiolika, o tu jau vairuoji. Tačiau kai pastoviai esi taisomas( “kur važiuoji, nematai kad…” ), perspėjamas(”matai ženklą? Ką turi daryti?” ) ir kartais dar kupron gauni, tai malonumas ne koks. Ir taip būdavo tol, kol pradėjau važinėtis pats vienas, o tai įvyko ne greitai. Be to, įsigijęs mašiną ir atsisėdęs už vairo savarankiškai, greitai supratau, kad reikės mokytis vos ne iš naujo, nes patarėjo šalia jau nebuvo…

Taigi mes nuvažiavo į kaimą ir dirbom eilinius darbus, kokie būdingi kaime. Gerai nepamenu kaip tarp mudviejų užsiplieskė eilinis konfliktas ( o jie būdavo neretai, o kuo labiau augau, tuo - dažnesni ir stipresni), tačiau tą eilinę dieną jis virto ne eiliniu. Gal pats konfliktas ir nesiskyrė nuo ankstesnių, tačiau ar mano savimeilė labiau buvo užgauta, ar trūko perpildytas nervų maišas. Tada aš nusprendžiau, kad palieku jį vieną kaime ir… Pasižiūrėjau į tolumoj besidriekiančius laukus, kažkada buvusias pelkes, o už jų dunksančius miškus, už kurių buvo miestelis. Daug nedvejodamas išsiruošiau į kelią tiesiog per tas pievas ir mišką. Žinojau, kad už jo mano namai ir tiek. Dar žinojau, kad nepažįstamais takais reikės eiti apie dešimt kilometrų. Kodėl nepasukau pažįstamu asfaltu, kuriuo nuolatos važinėjom? Jis buvo gerokai šone, o aš nusprendžiau eiti tiesiai. Palikau išsižiojusį tėvą kieme ir nukulniavau. Iki tamsos turėjau pareiti, jei tik nepamesiu krypties miške, besidriekiančiame apie septynis kilometrus.

Namo parėjau. Kelias ne labai prailgo, ypatingai, kai jau atslūgo pyktis ir grožėjausi mišku, beje, vienu gražiausių Lietuvoje. Įžengęs pro duris, buvau jau labai geros nuotaikos ir paklaustas mamos, kur tėvas, atsakiau kažką šmaikštaus. Netrukus grįžo ir jis…

Šiandien, kai prisimenu, man juokingi ir tie kilometrai ir kelio nežinia, o tuo labiau, pykčio pritvinkęs, sprendimas. Tačiau tuomet, dar tokiam tėvelių vaikeliui tai buvo jau šis tas…, beveik - žygdarbis. :)

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »