BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Buvo eilinė, graži, saulėta vasaros diena. Eilinį kartą su tėvuku, kaip buvo priimta vasarą ar savaitgaliais, nuvažiavau į kaimą. Nors buvau dar nepilnametis (gerokai), bet kaip įprasta visą kelią automobilį vairavau aš, kaip ir visuomet prižiūrimas šalia sėdinčio patyrusio vairuotojo savo tėvo. Sakysite tai smagu… Na, jausmas dviprasmis. Smagu, kai tau dar tik penkiolika, o tu jau vairuoji. Tačiau kai pastoviai esi taisomas( “kur važiuoji, nematai kad…” ), perspėjamas(”matai ženklą? Ką turi daryti?” ) ir kartais dar kupron gauni, tai malonumas ne koks. Ir taip būdavo tol, kol pradėjau važinėtis pats vienas, o tai įvyko ne greitai. Be to, įsigijęs mašiną ir atsisėdęs už vairo savarankiškai, greitai supratau, kad reikės mokytis vos ne iš naujo, nes patarėjo šalia jau nebuvo…

Taigi mes nuvažiavo į kaimą ir dirbom eilinius darbus, kokie būdingi kaime. Gerai nepamenu kaip tarp mudviejų užsiplieskė eilinis konfliktas ( o jie būdavo neretai, o kuo labiau augau, tuo - dažnesni ir stipresni), tačiau tą eilinę dieną jis virto ne eiliniu. Gal pats konfliktas ir nesiskyrė nuo ankstesnių, tačiau ar mano savimeilė labiau buvo užgauta, ar trūko perpildytas nervų maišas. Tada aš nusprendžiau, kad palieku jį vieną kaime ir… Pasižiūrėjau į tolumoj besidriekiančius laukus, kažkada buvusias pelkes, o už jų dunksančius miškus, už kurių buvo miestelis. Daug nedvejodamas išsiruošiau į kelią tiesiog per tas pievas ir mišką. Žinojau, kad už jo mano namai ir tiek. Dar žinojau, kad nepažįstamais takais reikės eiti apie dešimt kilometrų. Kodėl nepasukau pažįstamu asfaltu, kuriuo nuolatos važinėjom? Jis buvo gerokai šone, o aš nusprendžiau eiti tiesiai. Palikau išsižiojusį tėvą kieme ir nukulniavau. Iki tamsos turėjau pareiti, jei tik nepamesiu krypties miške, besidriekiančiame apie septynis kilometrus.

Namo parėjau. Kelias ne labai prailgo, ypatingai, kai jau atslūgo pyktis ir grožėjausi mišku, beje, vienu gražiausių Lietuvoje. Įžengęs pro duris, buvau jau labai geros nuotaikos ir paklaustas mamos, kur tėvas, atsakiau kažką šmaikštaus. Netrukus grįžo ir jis…

Šiandien, kai prisimenu, man juokingi ir tie kilometrai ir kelio nežinia, o tuo labiau, pykčio pritvinkęs, sprendimas. Tačiau tuomet, dar tokiam tėvelių vaikeliui tai buvo jau šis tas…, beveik - žygdarbis. :)

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Į PRIEKĮ BERNIUKAS VAIRAVO, O NAMO GRĮŽO…”
  1. Kai išeini pasivaikščiot- galva “prašviesėja”. Panašu, kad smagus pasivaikščiojimas buvo :)

  2. Ir trumpesni pavaikščiojimai neretai “prašviesina”, o šis ne toks jau trumpas buvo :))

Komentuokite