BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šiuo laikotarpiu man sunkokai galvojasi temos. Tačiau ką tik pamąsčiau, kad net pačios originaliausios mintys niekada neateina iš niekur. Tad daug nesukdamas galvos noriu pratęsti tokią „sugrįžimo“ temelę, kurią komentaruose kažkodėl ėmėme rutilioti su bohema po praeitu mano įrašu. Nežinau ar daug man išeis pamąstyti, matysiu, tiesiog pasakosiu vieną savo sugrįžimo ( bandymo sugrįžti) istoriją.

Jei kas skaitėte pirmuosius mano įrašus, tai antrame ar trečiame, pasakojau apie pirmą savo bučinį su mergaite, gal tiksliau – bučinuką į žanduką. Nors tai nutiko darželyje, bet bėgant metams ir po truputį vis daugiau suprantant „kas ta meilė yr“, vis daugiau sutinkant akiai mielų mergaičių, vis dė to niekaip nesugebėdavau pamiršti tos ilgakasės, šviesiaplaukės, mėlynakės. Mes išėjome iš darželio mokytis į skirtingas mokyklas, kurių tebuvo dvi nedideliame miestelyje. Tad likimas lėmė taip, kad negalėjau jos dažnai matyti. Kartais išvysdavau mieste, o vieną kartą ji su būriu bendraklasių praėjo mano kiemu, tiesiai po manimi kai sėdėjau balkone. Kadangi jau ne vieneri metai prabėgo nuo išsiskyrimo, mes buvome gerokai ūgtelėję. Tačiau gal ne dėl ūgtelėjimo, bet dėl kitokių priežasčių aš truputį atsitraukiau, kad likčiau nepastebėtas ir slapčia gėrėjausi ja, kol dingo man iš akių visas klegantis būrys. Pasirodo, kažkodėl drovėjausi jos ir nesuprantu kodėl. Nepamenu ar daugiau mačia ją nuo to karto, iki tol, kai kartą mes susitikome…

Jau tikrai buvau gerokai atitolęs nuo darželinio amžiaus, buvau jau tas vaikinukas, gerai, - berniukas, kuris jau vaikščiojo į šokius. Tą kartą šokiai vyko kitoje mokykloje, kur pirmą kartą ir nuslinkau su draugais. Jiedu faini, bet labai skirtingi vaikinai ( aš buvau dar, matyt, skirtingesnis) draugavo su panelėm, kurios tarpusavy buvo geros draugės ( pasirodo, būna ir taip). Na, o aš vis dar buvau tokia besiblaškanti siela, slaptai ką nors įsimylintis, vis dar drovuolis, nesiryžtantis rimtesniai draugystei.  Taigi ir tampydavomės daug kur penkiese, jie – pastoviose porelėse, o aš – vietoje trumpam apsiporuojantis…

Tą kartą, nors buvo pakankamai tamsu, šokių salėje išvydau ją. Širdis many suspurdėjo. Ji stovėjo su draugėmis, jos juokėsi, kažką aptarinėjo… Tiesa, draugių tarpe buvo kita šviesiaplaukė ( labai jau šviesi), su kuria kartais pašokdavau, net namo buvau palydėjęs, bet rimtai taip nieko ir nesigavo.  Priėjau prie jos, pakviečiau šokti, mes juokavom, tačiau negalėjau atplėšti akių nuo mergaitės, jau – merginos, su kuria kažkada pasibučiavau darželio kieme, namelyje. Kai pagalvodavau, kad reikėtų ją pakviesti šokiui, širdis vėl susmūgiuodavo, tarsi norėtų išlėkti laukan. Mano šokio partnerė sužinojusi, kas mus sieja su jos drauge, ėmė drąsinti ir… Mes sutarėme, kad mus supažindins… Tik pagalvokite, prireikė trečio asmens, jau ne gana to, kad susipažinti su mergaite, kuri…, na, jau minėjau kas ji man buvo vaikystėje. Taip ir nutiko.

Ji labai nenustebo, kad nepriėjau, priešingai, nustebo, kad tai aš, nes, pasirodo, neatpažino. Daug įtikinėt nereikėjo, ji tuoj pat sutiko šokti. Kas nuostabiausia, kad tą vakarą visą laiką buvome dviese ir tikrai turėjome apie ką pasišnekėti. Mačiau, kaip linksmai į mus žiūrėjo vienas mano „draugelis“, kuris gal būt mokėsi su ja vienoje klasėje ir taip pat visi kartu lankėme darželį. Jis vis iškeldavo nykštį į viršų ir plačiai nusišypsodavo ( mat, su darželio draugais - berniukais, nors išskyrė skirtingos mokyklos, palaikydavau ryšį).

Tačiau, kaip ir viskas, baigėsi ir tie šokiai. Aš be jokių abejonių pasisiūliau ją palydėti namo, tuo labiau, kad palydėdavau kiekvieną, jei kažkas nors truputį užsimegzdavo šokiuose. Juk vėlus laikas jau būna, kaip gi kitaip? Kartą, pamenu, net kažkur į kaimą lydėjau vieną mergaitę. Nueiti buvo smagu, bet grįžti vienam naktį kažin kiek kilometrų…

Palydėjau ją iki namo. Mes dar ilgokai stovėjome prie laiptinės, kažką kalbėdami. Man buvo labai gera. Aš, savo lakios vaizduotės pagautas, jau įsivaizdavau, kad dabar ji bus mano mergina, mes visur kartu eisime…Žodžiu, bus graži meilė, be to jau ne ta vaikiška, kaip kažkada… Ir nors puoselėjau tokias viltis, žadėjau lengvai nepasiduoti ir ilgai nepasidaviau, lankymosi rezultatai pas ją nebuvo įspūdingi. O lankiausi nemažai, daugiausiai po pamokų, kai jos tėvų nebūdavo namie. Ilgainiui supratau, kad greičiausiai ne man pasiekti jos širdelę ir visai nesvarbu, kad kažkada bučiavau jai į skruostą ir dažnai pagalvodavau apie ją visus tuos nesimatymo metus. Ji man paprasčiausiai buvo neprieinama…

Tad šis sugrįžimo variantas ir bus iš tokių, kurie būna bevaisiai. Nors kita vertus, kai geriau pagalvoji, tai panašiau ne į sugrįžimą, bet visiškai naują „užkariavimą“. Ech, tie užkariautojai… Bet įtariu, kad mergaitės mėgsta „užkariavimus“… Argi ne taip?

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “KARTAIS BERNIUKAI SUGRĮŽTA”
  1. gaila, kad nepavyko su ja tiesiog žmogiškai pabendrauti…

  2. Pradžioje atrodė, kad pavyksta. Bet kuo toliau, tuo labiau ji darėsi uždaresnė… :)

  3. Nors ir nenusisekė santykiai, bet įdomu buvo skaityti kaip jie vystėsi, labai miela!

  4. Simona, pagalvojau dabar, kad jei atmintis manęs neapgauna, tai šiame bloge gal dar nei karto neaprašiau pasisekusių santykių. Ir man labai keista kodėl taip? :)

    emiliaskruhp, man malonu, kad kažką gavau ( tikiuosi gero)…:)) Ačiū. Tik dar nelabai suprantu kas tai yra, reikės pasidomėti ir, kaip supratau kažką padaryti? :))

  5. Atleisk, visai neseniai pradėjau domėtis Tavuoju, tai dar visų istorijų neteko perskaityti ;], tai gal dar teks apie tokius parašyti, bent labai to linkiu ;]

  6. Kad visai nėra ko atleisti. :) O dėl parašymo bus matyti…:)

  7. Kartais berniukai sugrįžta,kad pradingti vėl. :(

  8. Na, pradingti jie gal negrįžta, tačiau nutinka juk visko… :)

  9. Kartais sugrize berniukai, galetu ir pasilikti. Juk kam tada grizti, m? Duodu peno naujoms mintims, Martukai. Lauksiu ziniu :>

  10. Taip, galėtų juk jie ir, manau, būtų šaunu, kad ne tik kartais… Dėkui už paskatinimą, bandysiu susivokti…:)

Komentuokite