BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar gali berniukai įsižeisti? Žinoma, ir matau mišką rankų. O ar gali berniukai nuversti kalnus?Istorija parodo,kad gali užkariauti ištisas valstybes,atrasti naujus pasaulius,miestuose įvesti savą kontrolę (ką vadiname nusikalstamumu) ir pagaliau mergaičių širdis užkariauti, ir jose pastatyti savas tvirtoves. Dauguma tokių „žygdarbių“ vyksta įsižeidus,kai kažkas labai stipriai paliečia jautrią vietą. Tuomet ne visi eina žudytis,ne visi pila į save litrais ar tonomis vyną,bet atsistoja ir pasako sau,gal dar kitiems: aš įrodysiu,kad esu kitoks,aš padarysiu tai apie ką rašys istorija,na, bent vietinės reikšmės laikraštukas, bent jau kaimynės kalbės ir aikčios, koks šaunus tas berniukas,pasirodo - tikras vyras, o mes galvojome…

Mano gyvenime taip pat būta tokių postūmių,tokio įkvėpimo pradėti „žygdarbius“. Pamenu vieną pirmųjų,kai ilgai ir nuobodžiai mano pirmoji meilė ignoravo mano naujas pastangas atstatyti nutrūkusius santykius. Vieną dieną,po kažkurio eilinio akibrokšto, kai atiduodavau jai perskaitytas knygas (nes imdavau iš jos,nors taip galėdamas susitikti),kažką ji pasakė.Šokau ant dviračio ir, pavažiavęs kelis metrus,pagautas įniršio, staigiai apsukau dviratį ir skambiai spjoviau į žemę. Bet tuometiniam mano nusivylimui,dabartinei gėdai ir džiaugsmui,ji nepamatė,jau buvo spėjusi kažkuo užsiimti kitu.

Labai gerai pamenu savo pradėtą rimtą ir ilgą karą su mano klasės auklėtoja. Matote,stipriai pasijutau įžeistas,kai buvau su kitais klasiokais perkeltas į „prastesnę“ klasę,kai gavau auklėtoja mokytoją,kuri buvo ką tik po instituto ir mokinių tarpe jau buvo pagarsėjusi vienu skandalu(neminėsiu jo,nors labai jau pikantiška istorija). Žodžiu mano savimeilė buvo labai įžeista. Kai kalbėdavo ji su manimi, žvelgdamas į ją žemyn,visuomet kvailai šypsodavausi ir ką nors kandžiai atsakydavau. Per klasės valandėles,o ypatingai kai palikdavo po pamokų, nesvarbu ką ir kiek ji kalbėdavo,aš žiūrėdavau tik į vieną tašką ir „gerbdavau“ kažką visiška tyla ir nekalbėjimu. Tai vadinama ignoravimu. Kartą ji neapsikentusi atėjo į mano namus pas tėvus. Aš tuo metu grojau gitara,tėvų nebuvo.Kai įleidau ją,išsiviepiau kaip įprastai,apsikabinau gitarą ir skalambijau toliau.Kažkiek pabuvusi,ji išėjo ir daugiau niekuomet neužėjo. Gal taip būtų tęsęsi iki paskutinio skambučio.Tačiau kažkas manyje po truputį keitėsi (gal brendau, o gal klasė jau sava tapo?) ir galiausiai nutiko,kad iš nuožmaus maištininko virtau gana rimtu jos pagalbininku, ypatingai organizuojant renginius,rašant scenarijus ir režisuojant. Kai baigiau mokyklą,išsiskyrėm tarsi geri draugai.Tik įrašas išliko mano byloj apie kai kuriuos mano kaip „frontininko žygdarbius“…

Galėčiau dar kažkiek pasakoti šia linkme,nes būtų apie ką. Tačiau tik trumpai paminėsiu. Įžeistas egzaminų komisijos,kuri pasišaipė man stojant į aukštesniąją mokyklą,supykau ir rimtai pasiruošęs,įstojau jau į aukštąją,tos pačios specialybės srity. Tuo metu triumfavau,kaip koks Napoleonas,persikėlęs per Nemuno upę. Bet,kaip jis buvo sumuštas prie Maskvos,taip ir man nutiko kažkas panašaus po kelių metų. Dar stipriai užgautas kelių žmonių,susikroviau vieną dieną lagaminus ir išvažiavau į užsienį,galvodamas,kad jie tegul be manęs čia prapuola, o kiti tegul stebisi… Tačiau nutiko taip,kad vos neprapuoliau pats…

Galvodamas apie tai svarstau: laimė,kad nesu kur nors aukštose pareigose,nes tokiu atveju jau mano karai įgautų gal būt valstybinį ar netgi žemyninį pobūdį,kaip nutikdavo su daugeliu tų berniukų apie kuriuos šiandien mokomės istorijos vadovėliuose arba vis dar stebime kai kuriuos per kokią nors LTV.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “KAI ĮŽEISTI BERNIUKAI PRADEDA KARĄ…”
  1. Grįžai, martai!!!
    O jei apie asmeninius karus… geriau jau kartais yra pralaimėti, nes kariaudamas, o vėliau ir laimėdamas neišvengiamai ką nors skaudini. Vėliau skauda ir pačiam, kad kitiems kažkada dėl tavosios kaltės skaudėjo.
    Va taip vat.
    Bet kokios geros būtybės įspūdį palieku su šiuo komentaru! ;D
    Nepelnytai.

  2. mirazas rašė:

    Na ir karstakosis esi…kaip priverdi, tai turbut paciam ir sriebti tenka? Isdidumas ir arogancija dar nieko iki gero neprivede. Gyvenime reikia septynis kartus atmatuoti, o po to kirpti.

  3. Džiugu, kad laiku susigriebei su ta mokytoja. Baisu pagalvoti, kaip jos pasitikėjimas nukrito. Ir autoritetas… Man smagu, kad viskas baigėsi draugyste ir taika :))

  4. O taip,Miga, grįžau šiandien,sakau,dar ką nors įkelsiu. :) Geras tu žmogus,kad taip samprotauji,imu iš tavęs šią pamoką… :)

    Taip,mirazai,tenka,juk apie tai ir parašiau. :) Šiaip aš taikus žmogus,nemėgstu karo,tačiau many gyvena kažkoks žvėriukas,kuris kartais pažadinamas,bet dabar galvoju,nejau čia tik aš toks “zoologijos sodas” esu? :)

  5. linoreta,aš tik už taiką,ypatingai kai akys atsiveria kokiame nors “rytų fronte”… :)

  6. vis laukiau laukiau tavo naujo blogo, ir pagaliau mano laukimas atsipirko. ;D
    žinoma, tu čia rašei apie berniukus, bet kad ir kaip ten bebūtų- visiems žmonėms taip. kai paliečia jautrią vietą, įžeidžia savimeilę/ego/ar kad ir kaip tu tą pavadintum, tada nori visiems- žmonėms, draugams, konkurentams- visam pasauliui galų gale, ”įrodyti”, kad/ką sugeba. bet kartais tai būna labiau jau įrodinėjimas sau, pasirodymas prieš save, negu prieš kitus. manyčiau.

  7. bohema, man džiugu,kad laukei ir kartu keista,galvojau,kad jau pabodau su sava “berniukiška filosofija”, todėl,manau,reikia man pasitaisyti,gal išeis ir dažniau parašinėti. :)
    Dėl pasirodymo.Žmogus galvoja,kad pasirodys prieš kitus,bet pasirodo prieš save? Pilnai gali būti ir taip,manau,tai jau gilesnis kapstymas,reikėtų man dabar paimti,gerai šias istorijas perkratyti ir gal pamatysiu,jog ši tavo teorija suveikė ir pas mane… :)
    Gali kilti klausimas:kodėl taip lengvai tai pasakoju ir nagrinėju? Atsakymas labai paprastas: man jau neskauda,tai - praeitis ir išsilaižyta,nors beabejo šios klaidos gali kartotis netgi virsdamos panašaus mastelio “karais”. :)

  8. martai, dievaži, aš pradedu atpažinti tavo įrašus “naujausių įrašų” kategorijoje. Žinai dėl ko? O dėlto, jog visada tavo pavadinimai būna didžiosiomis raidėmis ir visada (ar bent jau labai dažnai) pamini žodį “berniukas”. Cha. :)

    O parašei tai taip kaip visada. T.y. įdomiai ir gražiai.

    Beje, ar kada nors pastebėjai, kad nors ir rašai savąja “berniukiška filosofija”, bet tavo įrašus dažniausiai skaito moterys, o ne vyrai?? :))

  9. aš juk minėjau, kad tavo įrašai kažkaip keistai mane užkabino :) todėl vis noris dar ir dar ir daar :)
    ne tiek, kiek galvoja, jog pasirodys prieš save, kiek labiau pasąmoningai jis turi įrodyti sau (ne kitiems) kad gali, kad vis dėlto yra geresnis ir taip toliau. įrodyti sau, nes paliesta yra sava savimeilė, sugniuždyta, sumenkinta, ir tau reikia pačiam prieš save atsikelti ir pačiam sau įrodyti, kad jie neteisūs, jie nežino, bet kartu ir reikia tų, dėl kurių tu kažką įrodinėji, pripažinimo. tai toks labiau pasąmoninis veiksnys, ir daugelis to dažnai net nepripažįsta. ir nesuvokia.
    dėl to, kad tai praeitis ir išlaižyta- labai puikiai suprantu. net per daug žinau, ką tai reiškia. ką reiškia, jog per daug sunku kalbėti ta ar ana tema. dar dabar turiu vieną neliečiamą temą- kuria kalbėti galiu tik labai extra ypatingais atvejai :) sunku tas žaizdas ”išsilaižyti” :)

  10. derva,man smagu,kad jau esu atpažįstamas,manau,kad kiek vienas turime stilių ir nereikia jo gėdytis. Šiam blogui specialiai sukūriau tai,kas išties pastebima. Gali būti,kad šis žodis “berniukai” išnyks,o gal tai ir liks savotiška marto vizitine kortele. :) Žinoma,pastebėjau,kad skaito dažniausiai moterys (mergaitės),tame matau keletą priežasčių:
    1) Šiame bloge,o gal ir visuose - dominuoja moteriška lytis,ne tik skaičiumi (manau labai didele persvara),bet ir aktyvumu;
    2) Šiuos įrašus,bent jau pirmuosius,aiškiai to neslėpdamas ir orientavau moteriškajai pusei,tad gal mano lūkesčiai ir pateisinti. Tiesa, gali būti,kad iškrįpstu iš šio kurso,bet nenoriu būti tvirtai įsikibęs kažkokios vienos linijos; :)
    3) Kitos priežastys man nežinomos… :)

  11. bohema,suprantu,kad tai pasąmonė,todėl ir džiugu,kad giliau kabini,tai labai sveikintina. :) Na, o žaizdos tikrai “išsilaižomos”,tik gali būti,kad vyrams tai lengviau,kad ir kokie jie jautrūs bebūtų,moterys vis tiek - jautresnės. Nors būna tokių “žaizdų”,kurias mes tarsi užmarinuojame,bet jos lieka ir su laiku,vis prisiliečiant prie tos vietos, skausmas kalba pats už save.

  12. :) bet visgi esu linkusi manyti, kad būna tokių žaizdų, kurių tikrai neišsilaižysi, bo jos per ilgai buvo tavo gyvenimo dalimi, per daug susitapatino, o kartais tiesiog nenori paleist tam tikrų, nors ir skaudžių bei jautrių, prisiminimų. ir kad ir po dešimties metų tą žaizdą ”paliesi”, jin daugiau ar mažiau save primins, vėl aukštyn sukeldama visą tą skausmą, kurį, atrodo, jau sutvarkei, palikai kažkur ar pan. bet iš tikrųjų jis kaip dygliukas tavo širdy- gyvana ir laikosi. kažkaip.

  13. 1. Welcome back. :)
    2. Priminei mano karą prieš lietuvių kalbos mokytoją. Kažkaip smagu pasidaro prisiminus tą laikotarpį. :D
    3. Drįstu sutikti su Miga - kartais iš tiesų geriau pralaimėti.
    ir 4. Malonu skaityt žmogaus, kuris išgyveno, pajautė tą patį ką dabar jaučiu ir išgyvenu aš. :)

  14. bohema,galiu ir klysti,nes neklystančių nėra,tačiau labiau esu linkęs manyti,kad priežastis - viena iš tavo paminėtųjų: /o kartais tiesiog nenori paleist tam tikrų, nors ir skaudžių bei jautrių, prisiminimų./ arba kažkas labai panašaus… :)

  15. nivikai,malonu… :) Džiugu,kad esu ne vienas lauke karys,nors kita vertus ir gaila,bet taip juk nutinka kai kuriems(o gal daugeliui?). Tačiau,kaip sutinku su Miga,sutinku ir su tavimi,kad yra kovos,kurių geriau nepradėti,o jei per neapdairumą ar “užtemimą” salvės jau buvo paleistos,tuomet verčiau jau kuo greičiau lkapituliuoti,kol karas nevirto pasauliniu… :)

  16. jei atvirai, aš pati labai tai minčiai pritariu :) tad, mano atžvilgiu, nekysti

  17. Ak tie principai ir maži karai… Ir kas gi jų nėra sukėlęs. Tavo paskutinysis bent jau į naudą išėjo, o dažnai juk tiesiog supykstame ir viską metame.
    Aš dažniausiai supykstu/įsižeidžiu žaisdama krepšinį - “ak jūs, kūtvalos, vėl laimit, na tuoj aš jums kai pakrausiu”. Iškart susižaidžiu su komanda, apskaldom joms šonus ir laimingos važiuojam namo. Arba ne.
    Kad ir ką čia pasakiau, man tavo įrašas patiko :)

  18. bohema,manau, dėl to jau sutarėm… :))

    as,nežinau ar tai tik reklama ar ne,bet vis tiek dėkoju. :)

    Pieštukėlis,dėkoju už nuoširdumą… :) Na,žaidime,manau,sveikas pyktelėjimas visai priimtinas,kaip gi kitaip laimėsi. Svarbiausia po to draugiškai rankas paspausti. :))

  19. Nebedaug žmonių bėra, kurių užgautos ambicijos skatintų siekti kažko daugiau. Stiprasu ir nupžmaus žmogaus bruožas. Žavu.

  20. arteamidea, net nežinau ar tai teigiamas ar neigiamas bruožas,o,kad stiprus kažkoks būčiau…,gal,kol ambicijos sujudintos… :)

  21. na, taip, kas tiesa tas, įžeisti vyrai ar berniukai, jau kaip pavadinsim, gali sukelt ir visuotinį karą, kas neišeitų į gerą. Visgi ačiū Dievui, dabar pasaulis su visais berniukais ritasi civilizuoton pusėn, todėl mums, moterims, belieka stebėti jų didžius kilimus ir nuopolius, kurie pasilieka ir kaimų bobutėms pletkyt :)

  22. Pilnai sutinku,nes istorijos pavyzdžiai apie tai ir liudija. Kad ir Adolfas H. :)

Komentuokite