BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Po jo galva užpernykščių žiedlapių kilimas vis dar priminė tuos aromatus, kurie svaigino. Tačiau Čarlis jų senokai neužuodė ir nematė, nejuto, neišgyveno. Visa kas lietė jį tebuvo pavadinimu ne… O ne… buvo taip apstu ir gausu, turtinga ir sultinga, kad jis pats nejučiomis virto ne… Jo įmantri lazdelė, kuria jis taip šmaikščiai žongliruodavo, susmigusi į žemę, persotintą susiraukšlėjusiais lapais, vis dar gyslotais, tačiau seniai spalvas praradusiais, pati jau buvo numetusi tokius kelis gysločius. Kadaise juodas ir žvilgantis katiliukas kabėjo ant gretimai stypsojusio medžio šakos, kurio šaknys saugiai ir rūpestingai atstojo Čarliui patalą.

Jis nepajuto, negirdėjo, net neužuodė. Žingsniai jau buvo nutolę, suknelės klostės sukeltas oro virpesys – išsisklaidęs. Tik jo miegantys pirštai savo galiukais apčiuopė ir, nesusipratę naujame pojūtyje, vis čiuopė ir glostė kažką, tokio netikėto, jau užmiršto… Viena taupiai, su vargu ppraplėšta akis žvilgsniu užgriebė baltą, iki tol neregėtą miglą. Tačiau sunkūs vokai, tylos įkvėpti, vėl užsispaudė. Tik mintys, kartais tokios žudančios, kartais lig debesų keliančios, tačiau visuomet ištikimos savo artumu, šį kartą tyliai ir jaukiai dūzgė: pramerk…paimk…perskaityk…pramerk…

Jis giliai atsiduso, praplėšė smaragdiniais voratinkliais apraizgytą akies voką ir įsižiūrėjo. Tai buvo nedidelis šviežias, dar nenutrinto popieriaus lapelis, daili kortelė. Joje, po truputį atsigaunančioms akims, ryškėjo įspausti keli žodžiai. Jis vis skaitė ir akimis tiesiog glostė šį baltą popieriaus lopinėlį…   Voratinkliai nuo vokų ėmė tirpti, smaragdai virto vaško lašais. Iš sąstingio žadinami raumenys sujudino patikimą pūnančių lapų guolį, įsitempė, trūkinėjimui nenoriai pasiduodančios, jų susiraizgę gyslos. Ir pradžioje tyli, bet po truputį vis labiau kunkuliuojanti minties, žodžių ir jausmų srovė, gaivinanti ir vis stiprėjanti, kuždėjo: pastebėtas…surastas…pažadintas…pastebėtas…

Šios trumpos ir keistos istorijos paskutiniai kadrai. Sutraukytos Prieglobsčio medžio šaknys. Sumaitotas pūvančių lapų guolis ir tuščias, nors dar…šiltas. Ant šakos vėjo ir toliau lengvai siūbuojamas juodas katiliukas, įmantri lazdelė taip pat savo vietoje, įsmeigta ir leidžianti šaknis. Gal būt daugiau neprireiks jam šių atributų, dariusių jį kitokiu,išskirtinu, bet niekuomet savimi…

Šalia guolio dar matosi šviežūs basų kojų pėsakai, prisisunkę rasos žibančių karoliukų  ir vedantys į nežinią…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Ne…, bet…”
  1. SURYJAU!!
    Visų pirma, tai dar vakar apie tave pagalvojau. Kur dingęs, kaip sekasi, ar dar sugrįši. Antra, įrašas … absoliučiai pažadinantis vaizduotę. Viską mačiau pačiom ryškiausiom spalvom. Trečia, tikiuosi, kad čia ne koksai atsisveikinimo įrašas ir Martukas Čarlio Čaplino pavidalu vėl ims rodytis su pasakojimais apie Berniukus ir Mergaites.
    Džiugu, kad esi, Martukai :)

  2. Ačiū, bohema, džiugu, kad esi tu…:)
    Na, o kaip tas veikėjas Čarlio ar kitokiu pavidalu gyvuos, žingsniuos ar kitaip vaidensis, bus matyt. Svarbu, kad pažadinimas tam tikras įvyko…:)

  3. Taaaaip, visada svarbiausias žingsnis yra “pabusti” :)

  4. Taip, tai svarbus žingsnis ir nelengvas…:) Tačiau, tu jau turėjai pastebėti ( aš bent jau tikrai žinau kokia yra pastabi bohema), kad tas martas tai toks pabudėjas, pasirodytojas ir puikus… dingėjas. Gal ir dabar jis nužingsniavo apsiblaususiom akim, atsirėmė į sekantį medį, apsikabino jį ir vėl užsnūdo…, o gal dar ir ne…:))

  5. Man atrodo, tam Martui reikia tokio mažyčio, bet gero spyrio į sėdimąją, kad neužsnūstų kur tais pakeliui :)

  6. Na, kai jau reik tų spyrių, tai reik, nieko nepadarysi… :)))

Komentuokite